„Ne tik imti, bet ir duoti“ taisyklė galioja ir gyvenime, ir ūkininkavime. LKU kredito unijų grupės nariai Kristina ir Arūnas Martinėliai, Širvintų rajone besiverčiantys hailendų veislės galvijų auginimu ir biodinamine žemdirbyste, yra įsitikinę, kad jeigu ateityje nedidės ūkininkų sąmoningumas užsiimti dirvos sveikatinimu, nederlinga žemė ir skurdi augmenija taps dažnesnė ir skaudesnė lietuvių problema.
Aktyvus ekologinis ūkininkavimas
Biodinaminės žemdirbystės terminą K. Martinėlienė aiškina kaip aktyvų ekologinį ūkininkavimą. Tai aukštesnė ekologinio ūkininkavimo pakopa, kurios svarbiausias tikslas – nenualinti žemės, kad ji išliktų derlinga ateities kartoms. Tokiame ūkyje taikomi ekologiniam ūkininkavimui būdingi metodai bei žemės ir augalų sveikatinimui naudojami ūkyje pagaminti preparatai, pavyzdžiui, humuso gerinimo preparatas, gaminamas karvės rage.
„Biodinaminis ūkis neįmanomas be gyvulių – jame turi augti ne mažiau kaip 0,2 sąlyginio galvijo vienam viso ūkio ploto hektarui. Toks skaičiavimas reikalingas balansui, kad ūkis būtų pajėgus išmaitinti gyvulius ir būtų pagaminta pakankamai komposto turimos žemės tręšimui“, – detalizuoja pašnekovė.
Biodinaminės žemdirbystės principas yra išlaikyti ir didinti dirvoje esančio humuso sluoksnį, kad joje vyktų natūralūs dirvodaros procesai. Visgi Martinėliai, ir anksčiau ūkininkavę ekologiškai, pripažįsta, kad iš pradžių biodinamikos filosofiją priėmė su skepticizmu: „Kai apsilankėme viename, kitame biodinaminiame ūkyje Vokietijoje, įsitikinome, kokie jie harmoningi, sveiki ir klestintys. Tada ir kilo mintis – kodėl mums nepradėjus taip dirbti?“, – pasakoja ūkininkė.
Tokia ūkininkavimo filosofija Europoje taikoma jau apie šimtmetį. Lietuvoje šiuo principu dirbamos žemės yra 14 ūkių, bendrai apimančių apie 4 tūkst. hektarų. Vis dėlto šie skaičiai galėtų būti kur kas didesni, neslepia Martinėliai.
Žemės sveikatinimas duoda vaisių
Širvintų rajono žemės nepasižymi derlingumu, čia vyrauja smėlis ir priesmėlis, tačiau nuoseklus įdirbis sveikatinant dirvą duoda vaisių, pastebi ūkininkai. Martinėlių ūkyje gaminamas kompostas yra įterpiamas į dirvą prieš jos arimą, o dėl stabilios jo struktūros azotas ir kitos maistinės medžiagos iš dirvos neišsiplauna.
Neseniai atlikti dirvos tyrimai parodė, kad per penkerius metus taikant biodinaminę žemdirbystę sumažėjo dirvos rūgštingumas, ypatingai tose vietose, kur buvo ganyklos. O Martinėlių ūkio ganyklose ganosi išskirtinės išvaizdos hailendų (angl. Highland) veislės galvijai.
Škotiški galvijai ir lietuviškam klimatui
Hailendai – tai prieš 300 metų išvesta Škotijos kaimiškų mėsinių galvijų veislė, pasižyminti ekstensyvumu – lėtu augimu ir vėlyva branda. „Jeigu, pavyzdžiui, limuzinų veislės galvijai suauga per 12–18 mėnesių, hailendai brandą pasiekia per 3 metus“, – pasakoja K. Martinėlienė.
Kita vertus, ši veislė mažiau išranki pašarams, labai ištverminga ir nereikli – hailendai gali žiemoti lauke, o pačiomis šalčiausiomis dienomis pakanka nesunkiai surenčiamos pastogės, kurių, šylant lietuviškoms žiemoms, prireikia vis rečiau.
Hailendų galvijai pasižymi romiu ir taikiu būdu, tačiau kartu yra smalsūs ir nevengia susipažinti su į juos pažiūrėti atvykusiais lankytojais. „Renkantis veislę, atkreipėme dėmesį į hailendų romumą, išskirtinį grožį ir jų nedidelį ūgį – kadangi su vyru ir patys esame nedideli, tai mums labai tiko“, – juokiasi pašnekovė.
Karvė Sigutė – lyg iš pasakos
Šiandien Martinėliai augina per 130 hailendų veislės galvijų, su kuriais daugiausiai užsiima vyras Arūnas su sūnumis. K. Martinėlienė pripažįsta, jog visos pirmosios bandos karvės turėjo savo vardus, tačiau bandai išaugus – kiekvieno gyvulėlio vardu nebepašauksi.
„Vyras visas karves, kaip aš sakau, „iš veidų“ atpažįsta, jas skiria, – pasakoja pašnekovė. – Tačiau turime karvę vardu Sigutė. Ji kaip iš tos pasakos – našlaitėlė, nes neteko mamos, kuri nugaišo per nelaimingą veršiavimąsi. Tad mažutę Sigutę auginome patys, girdėme pieno buteliuku, augo kaip naminis augintinis – žaidė su mūsų šunimis, bėgiojo kieme su vaikais. Vėliau visi pergyvenome, kai atėjo laikas Sigutei grįžti į bandą, tačiau jai įsilieti galiausiai pavyko.“
Tramplinas ūkio plėtrai
Martinėliai hailendų galvijus augina nuo 2006-ųjų. Nuo to laiko kelis kartus padidinę savo bandą, o taip pat ir dirbamos žemės plotą, ne kartą įsitikino – pasitelkus išorinį finansavimą ūkį įmanoma auginti kur kas sparčiau.
„Stengiamės pamažu ir atsakingai didinti apyvartą, todėl apsvarstę ir pasvėrę tam tikrą riziką, laikas nuo laiko pasiskoliname iš išorės šaltinių. Ne kartą skaičiavome ir įsitikinome, kad dažniau verta pasiskolinti negu bandyti sutaupyti patiems iš ūkyje gaunamų pajamų“, – sako K. Martinėlienė.
Prieš daugiau nei du dešimtmečius ūkininkai tapo ir LKU grupei priklausančios „Pilies“ kredito unijos (buv. Širvintų kredito unija) nariais. Kredito unija tada vienintelė palankiai įvertino ūkininkų veiklą ir sutiko finansuoti jų plėtrą.
„Draugystę su kredito unija pradėjome nusprendę įsigyti 100 hektarų žemės sklypą su dvaro sodyba. Tada bankams pasirodėme per maži, o kredito unija mumis patikėjo. Tai tapo reikšmingu tramplinu mūsų ūkio plėtrai“, – prisimena K. Martinėlienė. Dvaro sodyba įtraukta į kultūros vertybių registrą ir šiuo metu dvaras restauruojamas. Anot pašnekovės, galima teigti, kad suteikdama paskolą kredito unija kartu prisidėjo ir prie kultūros vertybių išsaugojimo.
„Lietuviškų bankelių“ finansavimas
„Pilies“ kredito unija yra viena iš 45 LKU grupei priklausančių kredito unijų, kurios artimai bendradarbiauja su žemės ūkio sektoriumi ir teikia kreditus tiek pradedantiesiems, tiek pažengusiems ūkininkams, žemės ūkio kooperatyvams ir bendrovėms visoje Lietuvoje.
Unijos teikia kreditus planuojantiems investicijas žemės ar komercinio turto įsigijimui, pastatų statybai, technikos ar įrangos pirkimui. Kreditai investicijoms teikiami 10-čiai metų, o žemės pirkimui – ir iki 20-ies metų laikotarpiui. Atsiradus finansavimo poreikiui, ūkininkai gali pateikti užklausą kreditui gauti LKU grupės interneto svetainėje arba kreiptis į artimiausią LKU grupės uniją.
Atgal 
