Per pastaruosius 150 metų kredito unijos ir kitos kooperatinės organizacijos sugebėjo stipriai paveikti daugelio milijonų žmonių gyvenimus, padėdamos žmonėms siekti geresnės gyvenimo kokybės, kelti jų gerovę, suteikti pasitikėjimo jausmą skatinant solidarumą, bendradarbiavimą, atsakomybę ir demokratinės savivaldos diegimą. Kredito unijos ir kooperatyvai atlieka svarbų socialinį vaidmenį, kuris ypač svarbus naujai besikuriančiose demokratijose.
XIX a. pirmoje pusėje Vakarų Europoje vyko dideli socialiniai pokyčiai. Vadinamoji pramonės revoliucija sukūrė didelę naują darbininkų klasę, kuri varganai gyveno, neturėjo galimybių skolintis net menkiausiems poreikiams. Napoleono karų nualintuose kraštuose ir žemės ūkis patyrė sunkų laikotarpį. Žemdirbiai taip pat neturėjo galimybių prieinamomis sąlygomis gauti paskolų sezoniniams poreikiams. Tuo metu Europoje siautėjo palūkanų lupikavimas, ypač buvo skriaudžiami neturtingi gyventojai. Besikurianti bankų sistema buvo orientuota į pramonę, verslą ir investicijas. Tų laikų bankai negalėjo ir nenorėjo teikti paslaugų bei paskolų, kad būtų patenkinti pavienių žmonių ar šeimų, ypač neturtingųjų, finansiniai poreikiai.
Kredito kooperatyvo arba kredito unijos idėja gimė Pietų Vokietijoje apie XIX a. vidurį. Friedrichas Raiffeisenas buvo mažo Bavarijos miestelio Heddesdorf meras. Matydamas savo miesto ir apylinkių gyventojų bėdas bei vargus 1850 m. įkūrė pirmąją kooperatinę kredito draugiją, kurioje šios apylinkės gyventojai galėjo sutelkti savo santaupas ir savo tarpe teikti paskolas.
1864 m. buvo įsteigta „Heddesdorf“ kredito unija, kad padėtų vietiniams ūkininkams įsigyti sėklų, galvijų bei ūkio įrangos. Pirmųjų kredito unijų šūkis buvo „vienas už visus, visi už vieną“, kuris ir ateityje liko šio judėjimo pagrindu. Pirmųjų kredito unijų tikslas buvo padėti savo nariams pakilti iš vargo, pagerinti savo šeimų gyvenimą ir ateitį. Minėtas tikslas liko viso judėjimo principu iki šių dienų, kaip ir kredito unijų valdymo principas renkant savo valdymo organų narius, kuris remiasi taisykle „vienas narys – vienas balsas“.
Beveik tuo pačiu metu Šiaurės Vokietijoje gimė panašus kredito kooperatyvų judėjimas, įsteigtas Hermano Schulze‘o ir pavadintas „Volksbanken“, t.y. „liaudies bankas“ arba „žmonių bankas“. Raiffeiseno kredito kooperatyvai pradžioje dirbo daugiausiai žemės ūkio sektoriuje, tuo tarpu „Volksbanken“ veikė miestuose, tarnaudami darbininkams, amatininkams bei smulkiems verslininkams. Metams bėgant abi organizacijos vis glaudžiau bendradarbiavo, susijungė į federacijas ir sukūrė centrines kasas.
Antroje XIX a. pusėje kredito unijų idėja sparčiai plito Vokietijoje ir kitose Vakarų Europos šalyse. Ši nauja finansinės institucijos forma patenkino daugelio žmonių lūkesčius ir poreikius. 1901 m. F. Raiffeiseno idėja pasiekė Šiaurės Ameriką. Teismo darbuotojas Alfonsas Desjardins, matydamas Kanados prancūzų ūkininkų sunkumus gauti paskolas iš anglų valdomų bankų, įsteigė pirmą kredito uniją Kanados Kvebeko provincijoje. Kaip ir kitose šalyse kredito unijų judėjimas Kvebeko provincijoje sparčiai plėtėsi. Šiandien Kvebeko „Desjardins“ kredito unijų judėjimas pagal gyventojų skaičių yra vienas iš stipriausių visame pasaulyje. Iš 7,5 milijonų Kvebeko provincijos gyventojų 5 milijonai yra 1500 kredito unijų nariai. „Desjardins“ judėjimas išaugo į galingą finansinę instituciją, kuri labai daug prisidėjo prie Kvebeko provincijos ekonominės plėtros, žemės ūkio bei verslo klestėjimo, ypač padėjo augti smulkiam ir vidutiniam verslui.
Kanados lietuviai nuo 1955 m. yra įsteigę 4 kredito unijas, kurios atliko svarbų vaidmenį pokario lietuvių imigrantų ekonominiame gyvenime, ypač teikiant paskolas būsto įsigijimui bei bendram mūsų tautiečių gerovės kėlimui.
1909 m. A. Desjardins padėjo įsteigti pirmą kredito uniją JAV New Hampshiro valstijoje. JAV šis judėjimas irgi greitai prigijo bei sparčiai augo. Šiuo metu JAV yra 7,5 tūkstančio kredito unijų su 92 milijonais narių ir su 927 milijardais dolerių aktyvų. Jų tarpe yra ir keletas Amerikos lietuvių kredito unijų.
XIX a. pabaigoje kredito kooperatyvų idėja pasiekė Lietuvą. Kaip Europoje ir Šiaurės Amerikoje, Lietuvoje šis judėjimas per XX a. pradžią labai išaugo, o 1928 m. buvo įregistruoti 624 kredito kooperatyvai, kurie valdė 37 proc. indėlių ir 37,5 proc. paskolų rinkos.
Visų pasaulio kredito unijų tikslai yra panašūs:
Skatinti taupymą ir išmintingą šeimos finansų valdymą;
Puoselėti demokratiškumą, solidarumą, bendradarbiavimą, socialinės atsakomybės jausmą, kooperatinę dvasią;
Teikti savo nariams paskolas bei kitas finansines paslaugas kuo palankesnėmis sąlygomis, sudaryti saugias sąlygas indėliams;
Skatinti smulkų ir vidutinį verslą, efektyvų žemės ūkio valdymą.
Daugelyje pasaulio šalių, ypač Vakarų Europoje, kredito kooperatyvai išaugo į didelius kooperatinius bankus, kurie teikia visas bankines paslaugas, tačiau jų valdyme išlikęs toks pats principas – kooperatinių bankų savininkai yra kooperatyvų nariai ir renka banko valdymo organų narius pagal tą pačią taisyklę: „vienas narys – vienas balsas“.
Kredito unijos skiriasi nuo bankų vienu svarbiu aspektu – kiekviena kredito unija, skirtingai nuo banko filialo, yra atskira, autonomiškai, savo narių valdoma įmonė, kurios nariai yra ir savininkai, ir klientai, atsakingi už įmonės eigą, augimą bei rentabilumą. Kredito unija yra savo bendruomenės partnerė, kredito dėka padedanti kurti naujas darbo vietas.
Europos Sąjungos valstybėse, kaip ir daugelyje kitų šalių įvairiuose kontinentuose, kredito unijos bei kredito kasos ir kooperatiniai bankai atlieka svarbų vaidmenį kraštų ekonomikoje bei teikia naudingas paslaugas milijonams savo narių. Šios kooperatinės finansinės institucijos veikia šalia tradicinių bankų sistemos, ją papildydamos ypač smulkių asmeninių kreditų bei individualių paslaugų teikimo forma. Daugelis kooperatinių bankų ypatingą dėmesį skiria smulkiam ir vidutiniam verslui, kuris visame pasaulyje pripažintas svarbiu naujų darbo vietų kūrėju.
Kooperatinės finansų sistemos įnešė didelį indėlį į daugelio kraštų ekonominę raidą, šių institucijų pasiektos apyvartos ir aktyvų lygis, skaičiuojamas tūstančiais milijardų, rodo ypatingą kooperatyvo sistemos jėgą.
Šiandien Lietuvoje yra 74 kredito unijos, vienijančios virš 124 tūkst. gyventojų: ūkininkų, darbininkų, studentų, medikų, religinių ir visuomeninių organizacijų narių.
